Be pavadinimo

Tyli mintis kaip žodis iškalbingas. Rami širdis kaip raktas stebuklingas. Tiesiog yra kažkas, ko negaliu nekurti, ko slėpti neišeina, kas budina many kažką... ko, turbūt, dar nepažįstu. Kaip rytas ir aušra jame dainuoja tylią dainą. Kažkam, kas dar toli, bet jau arti iš kito krašto eina.

Prisiminimai ir sapnai dažnai, galbūt, dažniau nei kas minutę maišosi į nesudeliojamą delionę, tačiau detalių jai netrūksta. Ir kai, galiausiai, suskaičiavus pamatuoju - ateina suvokimas, kad viskas, kad ir kokia nesąmonė atrodytų, išsidelioja seka tokia, kuri seniai... labai seniai... jau buvo nulemta...

Ir atgimsta dėkingumas Kažkam, kieno vardo nieks nežino, arba dedasi žiną. Vadindami vardais, kurie prasmę gal ir turi, bet jo šventos tiesos įvardinti negali. Nes ne mums suprasti ir galvoti, kad suprantam. 

Vandenyno lašas

Esu jūra ir dangus. Nematoma šviečianti akis. Negirdima giesmė...
Šokanti ugnis ir krentanti banga. Kylanti iš žemės, besileidžianti kitur.
Kokia spalva? Kelinta nata ir aimana kuri?
Esu toli ir paslapčia tikiu, kad kažkada tikslas bus arti.

Rasa Lila

Aš pasiilgau savo Žvaigždės. Jau labai seniai tai nutiko. Žinau tai niekada nesibaigs, kol mano pėdos lies Žemės paviršių. Jis kartais šaltas, karštais karštas, bet visada pirštai siekia Tavęs. Žvaigždė tolima! Kuo tu vardu? Ar priminsi? Ilgesys prarastų namų...

Rodonitai, išmokyk mane Mylėti

Rodonitai, kreiptis į tave man būtina, suklusk meldžiu, išgirsk nebylų šauksmą sielos vienišos ir nuramink taip pat nebyliai... Dabar maldą bekartodama širdies dūžius skaičiuoti mokaus. O kas, jei ne tu, Rodonitai mielas, meilės ir tarnystės išmokins? Kas kitas man parodys kaip širdies jausmus materealizuoti, kūrybai atsiduoti?

Todėl kreipsiuosi aš i Tave, į Rodonito Dvasią, padėk ir nuramink vidinę neramybę.

Vieną po kito su meile suvėriau, ar tokia ji buvo, kokios norėjau? Ar taip kaip liečiu, jaučiu ir užuodžiu, ar viskas kitaip nei galvoju? Spalvos nuostabios... Ar viskas dar gražiau bei nuostabiau turėtų būti? O gal taip pat, tik protas ramus ir širdis laisva?

Džiaugsmas be ašarų. Ramybė be euforijos. Tikrumas ir sąmoningumas. Štai taip, matyt, Tu atsakytum...

Meilei nieko

In

Kai aš bijau

Kai aš bijau. Kartais verkiu. 

Kai aš bijau. Dažnai tyliu. 

Tyliai bijau. Tyliai verkiu. 

Be žodžių. Minčių. 

Maža mergaitė manyje, ji nebylė. 

Jos niekas nemokė kaip reikia mylėti. 

Tikra meilė buvo seniai prarasta. 

Nemokė kalbėti. Nemokė dėkoti. 

O gal ji pati dėl to kalta? 

Maža mergaitė taip ir liko maža.

Neklaužada, basa, alkana.

Mylėjo tik save, ar ne?

Tuščia. Besotė. Kiaura.

Kai aš bijau. Ji bijo drauge..

Aha. Neišmokta pamoka.

Ei, mergaite, neverk.

Juk tu ne viena.

Tiesa?