Aš buvau pažadėta Tau. Tavo dykumai ir mirusiai jūrai. Visu kūnu ir siela galėjau tau atsiduoti. Tavo oru kvėpavau, senovėje gristais takais ir kalnais keliavau. Su įkvėpimu ir meile skaičiavau sekundes, meldžiausi su ašarom akyse... Mane laikei apkabinusi, glaudei ir sveikinai sugrįžus. Su rimtimi susidūrusi atmintis dabartyje atgimusi šnabždėjo mistišką istoriją. Prarastos ir sugrąžintos žemės rauda išgirdau prie sienos, kuri kadaise, turbūt seniau nei kažkada, girdėjo mano raudą jai. Dabar ir vėl išgirdo. Ir supratau kadaise jau buvau aš. Čia. Kur saulė teka kartu su mėnuliu paguosdama ten mirusius didvyrius. Aš vėl raudojau. Ir mano siela verkia dar vis. Nes palikau ten viską ką kažkada turėjau.
