Aš skrieju su vėju pamesdama kūną žemai. Nes man jo nereikia. Kur paukščio laisvas skrydis lydi mane ir mintimis visada šalia rodo man kelią. Virš jūrų ir marių, kalnų ir girių aš šoku, o gal dainuoju be garso. Keliauju kur kalno dvasia sveikina, akmenų laimina mane. Debesų kalnai švyti ramybe, dangaus žydrynė teikia jėgų. Man visai nebaisu. Ir niekada nebuvo. Tik tai pamiršau, bet dabar žinau, kad nėra ko bijoti. Juk baimė tai neišmanymas. O neišmanymas - sielos kančia. Aš kančią pamesiu, kuri protui tarnauja. Aš tai padarysiu, kad sielai tarnaučiau. Pamildama tai, kas atrodė baisu ir ne mano, dvasią žadinsiu. Ateik ir parodyk man kelią, kurį pažinus, nebegali nebeeiti, kurį pamačius, nebegali nebematyti. Parodyk man kelią, kuriame gali būti tuo, kuo esi ir nebūti tuo, kuo nesi.
