Gyventi gyvenimą apie kurį nesvajojai. Priimti tai su nuolankumu. Puikybę padėti į šalį. Ar kiekvienas tai gali? Kaukes į stalčių užkišti. Nusirengti nuogai priešais veidrodį. Atsiduoti pasauliui. Nekartoti žodžių, minčių... tų pačių svetimų. Būti savimi kokia esu, ne kokia norėčiau būti. Kaip tai sunku! Ir kaip to nenoriu... Tik širdis ar protas, tai sako?
Gedulas mano sielą pačiupęs. Ak... Nors dūsauti ir verkti rimtai nebemoku...
Aš įkvėpimo negaunu, niekada ir nebuvau jo įkvėpta. Užtat apgauta savęs galėjau būti, kol melas pagavo ir jį. Dabar jis be manęs negali gyventi, kaip aš be svajonių ir laisvės. Norėdama tapti paprasta, aš tapau begaline dėlione. Turkio mėlynumas, skaidrus baltumas, violetinė ir ryški avietinė - tai sielos troškimų kalba. O ateityje geltona ir rožinė. Kvailio korta. Neišmanymas liks užmaršty. Tik kol kas su liūdesiu rašau. Nes kas teisinga nuspręsti sunku: pasiaukojimą ar laimę rinktis? Ko Dievas norėtų labiau? Išvis kas yra laimė? O meilė? Tyra ir dora. Nebeturiu ko paklausti. Širdis seniai užčiaupta. Yra kas atsako, bet protas be širdies ar gali vadintis šaltiniu?
Dangiška žydra ir alyvinė žalia - dabartinė spalva. Nuoskaudos ir nuobodulys. Užtat žydra dangaus skaistumo, tai viltis, kuri vainikuos mano sielos ramybę. Tik palauk truputį, pakentėk truputį.
Gintaro korta. Sustok dabartyje, nebekeliauk laiku į ateitį, neužstrik išgyvendama praeitį. Būk čia ir dabar. Klausykis kaip širdis plaka, išgrynindama kančią, kurioje sudek, kad mirdama prisikelti galėtum ir taptum kita. Doresnė, sąmoningesnė, skaistesnė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą