Akmenys

Pažadėtoji Žemė

Aš buvau pažadėta Tau. Tavo dykumai ir mirusiai jūrai. Visu kūnu ir siela galėjau tau atsiduoti. Tavo oru kvėpavau, senovėje gristais takais ir kalnais keliavau. Su įkvėpimu ir meile skaičiavau sekundes, meldžiausi su ašarom akyse... Mane laikei apkabinusi, glaudei ir sveikinai sugrįžus. Su rimtimi susidūrusi atmintis dabartyje atgimusi šnabždėjo mistišką istoriją. Prarastos ir sugrąžintos žemės rauda išgirdau prie sienos, kuri kadaise, turbūt seniau nei kažkada, girdėjo mano raudą jai. Dabar ir vėl išgirdo. Ir supratau kadaise jau buvau aš. Čia. Kur saulė teka kartu su mėnuliu paguosdama ten mirusius didvyrius. Aš vėl raudojau. Ir mano siela verkia dar vis. Nes palikau ten viską ką kažkada turėjau.

Savižudžių dainos diena

Aš gaudau įkvėpimą įkvėpdama prisiminimą iš senų dienų. Nors stengiuosi gyventi tik šia akimirka, bet kūryba mane visada nusineša tenai. Toli. Su tavo žodžiais ir mintimis aš kovoju. Man patinka tai.

Niūrus sekmadienis.

Kaip toje dainoje su šešėliais aš draugavau visa šį rytą. Nors saulė kaip pavasarį džiugina dalelę mano sielos. Aš mėgstu liūdesį, todėl meldžiuosi lyg tai būtų paskutinis kartas.

Sutapimai.. jie tampa neatsitiktiniai tik su Tavimi. Dievinu tą jausmą kai mano mintimis kalba intuicija. Ji gyva. Aš meldžiuosi jai. Ji kartais su manimi kalba. Tik man to maža.

Ir retkarčiais. Aš atgimstu. Tik žinau, kai mirsiu. Mirs tik mano kūnas. Mes amžini. Mane tai jaudina.

KOCMOC

Drugelio skafandras

Aš nemėgstu valyti dulkių. Nemėgstu šluoti. Nes po mano antikvariniu stalu iš didžiojo kambario sklinda mirtis.

Autumn

Tą dieną buvo žvarbu. Bet buvo saulėtas ruduo. 

Ruduo... kokį dievinu.

Tavo sapnas