O seneli, kad būtum buvęs man seneliu visą mano gyvenimą. Tu toks panašus į mano tėvą ir tuo pačiu taip skiriesi nuo jo.. Dabar tik tarp tų įžymių žmonių, kurie tave sveikino ir spaudė tavo seną ranką, bučiavo, ir kišo tavo parašytą knygą tau panosėn, kad pasirašytum. Tu klausei jų vardų, o mane prilyginai prie tų pačių kaip jie visi... Svetimi, politikai, aktoriai, kultūros veikėjai, šiaip tapybos meno gerbėjai, patriotai, eiliniai užklydėliai...Aš Julija, Jūsų anukė. Malonu susipažinti ir sveikinu su Gimtadieniu. O prieš tai dar spėjau paverkti. Nes toks Tu panašus į mano tėvą ir toks visai nepanašus, nes moki pasakoti linksmas istorijas, nors tau jau 90 metų, bet taip juokingai ir su tokia ironija, kokios aš pavydėsiu visą likusį gyvenimą. Ir pavydėsiu tavo kitiems anūkams ir proanūkiams, ir tavo sūnui bei dukrai ir visiems kitiems su kuriais tu bendravai, kuriuos tapei, kuriuos aprašei... Visa kita liko praeity, tolimoje ir nepakeistoje. Mūsų nebuvo, nėra ir nebus. Tik šešėliai. Maži žmogeliukai... Ir tik dabar supratau, ko man trūko, ko man reikėjo, ir kaip velniškai dabar to noriu. Noriu turėti senelį, nes jei bučiau jį turėjus, bučiau turėjus ir tėvą...
Taip paprasta ir taip.. graudu, juokinga.
Taip... Buvo juokinga, kai pasakojai siaubingai liūdnas istorijas, bet užtat su tokiu sarkazmu ir su tokiu abejingumu visiems tiems žmoniems, kurie atėjo tavęs pasveikinti. Senas esi, seneli, labai senas. Ir taip to gaila. Ir tavęs gaila, o užvis savęs pačios, kuri nemoka priimti to taip kaip tu priėmei.
Svajojau būti tavęs mokyta, tapyti geriau už tave, rašyti geriau už tave. Bet ką geriausiai išmokau, tai tik pavydėti. Tai tiek, mielas Seneli, dar norėjau pasakyti, kad naujesni tavo paveikslai gražesni. Senų nemėgau ir nemėgstu.
Tiesa, ir knygos nei vienos neperskaičiau apie tave. Nors jų turiu. Ir su parašu ir be. Gal kada perskaitysiu. Kai pasirašysi man. Tik deja, nesu drąsi kaip brolis, į svečius nekviesta neužsuksiu ir kodėl ar kas neklausiu.
*2009 09 07*
