Sapnuose aš regiu save tikrą. Nubudus skaudu prisiminti. Tūkstantis ir viena kaukė sulimpa į vieną didelę ir bjaurią. Gėlių vainikas supūva, mano akyse kirmėlės. Aš nesustodama bėgu. Nenoriu atsigręžti. Bėgu. Bėgu. Bėgu. Krentu. Bėgu. Bijau. Žudau. Slepiuosi. Jie visada nusileidžia iš dangaus. Naktį. Žinau, reikia laukti. Reikia atsigręžti ir pamačius save neišsigąsti. Visas tas šlamštas, kuris sapnuose pražysta gražiausiais žiedais, galiausiai rangosi driežais, šnypščia gyvatėmis, ropoja veidu vorais. Akimirkos beprotybė virsta kreivų veidrodžių karalyste. Pornografija. Aš karalienė. Aš savęs vergė. Aš galiu įsakyti, be nemoku. Nežinau kaip tą padaryti. Jei bandau, visuomet atsiranda Jis. Mano sargas, kuris nenori manęs paleisti. Jis padarys bet ką. Gundys, persekios, vilios, žudys. Tūkstantis ir vieną kartą. Jis niekada nenuolaidžiauja. Kartais paleidžia, bet tyko. Žaidžia. Tada skaudžiai primena. Ne aš, bet jis mano nuosavybė. Jis, tai daugiasluoksnė bjauri kaukė. Kuo mažiau sluoksnių lieka, tuo jis aršesnis. Jis nenori pasiduoti, aš atsiduoti. Todėl šis kelias toks ilgas. Todėl mums lemta mirti. Bet prisikelti lemta tik vienam.
Kuriam?
