Dažnai aš užsisvajoju apie tykią ramybę ir prieglobstį prie tavo žvilgsnio. Dažnai ir supykstu, kad to negaunu. Lyg mažas vaikas pykstu. Kartais lyg ne vaikas. Tyliai. Bet... Kodėl tyla, ramybė ir neliečiamybė manęs ilgėliau neaplanko? Kodėl, kai atrodo, jau čia pat išsvajota begalybė... viskas dingsta.
Kas aš?
Aš tiek daug nežinau. Atrodo, tiek mažai mačiau, išgyvenau. Kiek kartų miriau?
Kodėl čia? Ar aš bloga mokinė?
Kantrybės man trūksta. Pykčio per daug. Atimk iš manęs ir pridėk iš savęs. Meldžiu. Pasigailėk.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą