Ašaringą rytą su smėlėtom rankom
Iš užmirštų sapnų...
Ant aukšto kalno mėtos
Širdis užmėtyta purvu.
Savom rankom ją drabsčiau,
Jau nuo senų laikų.
Pati mačiau...
Kažkas atkasti bandė
Ir visiems parodyti norėjo,
Kad tai ką aš turiu,
Dalintis, o ne gėdėti reikia.
Tokia kvaila maža esu.
Tokia kaip vabalas dėmėtas.
Tarp sujauktų minčių...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą