Rasa Lila

Aš pasiilgau savo Žvaigždės. Jau labai seniai tai nutiko. Žinau tai niekada nesibaigs, kol mano pėdos lies Žemės paviršių. Jis kartais šaltas, karštais karštas, bet visada pirštai siekia Tavęs. Žvaigždė tolima! Kuo tu vardu? Ar priminsi? Ilgesys prarastų namų...

Rodonitai, išmokyk mane Mylėti

Rodonitai, kreiptis į tave man būtina, suklusk meldžiu, išgirsk nebylų šauksmą sielos vienišos ir nuramink taip pat nebyliai... Dabar maldą bekartodama širdies dūžius skaičiuoti mokaus. O kas, jei ne tu, Rodonitai mielas, meilės ir tarnystės išmokins? Kas kitas man parodys kaip širdies jausmus materealizuoti, kūrybai atsiduoti?

Todėl kreipsiuosi aš i Tave, į Rodonito Dvasią, padėk ir nuramink vidinę neramybę.

Vieną po kito su meile suvėriau, ar tokia ji buvo, kokios norėjau? Ar taip kaip liečiu, jaučiu ir užuodžiu, ar viskas kitaip nei galvoju? Spalvos nuostabios... Ar viskas dar gražiau bei nuostabiau turėtų būti? O gal taip pat, tik protas ramus ir širdis laisva?

Džiaugsmas be ašarų. Ramybė be euforijos. Tikrumas ir sąmoningumas. Štai taip, matyt, Tu atsakytum...

Meilei nieko

In

Kai aš bijau

Kai aš bijau. Kartais verkiu. 

Kai aš bijau. Dažnai tyliu. 

Tyliai bijau. Tyliai verkiu. 

Be žodžių. Minčių. 

Maža mergaitė manyje, ji nebylė. 

Jos niekas nemokė kaip reikia mylėti. 

Tikra meilė buvo seniai prarasta. 

Nemokė kalbėti. Nemokė dėkoti. 

O gal ji pati dėl to kalta? 

Maža mergaitė taip ir liko maža.

Neklaužada, basa, alkana.

Mylėjo tik save, ar ne?

Tuščia. Besotė. Kiaura.

Kai aš bijau. Ji bijo drauge..

Aha. Neišmokta pamoka.

Ei, mergaite, neverk.

Juk tu ne viena.

Tiesa?

Meilė yra tikroji žmogaus laimė

256 psl.

<..> Jeigu mintis galėtų pakilti į visos visatos judėjimo erdves ir ten sugautų laisvą meilės natą, meilės, kurios neslegia iliuzinis kasdienybės supratimas, kad tai – išbandymas, pareiga ir noras kuo daugiau įsigyti asmeninių turtų bei gėrybių, – tai ten būtų galima išvysti ne liūdesio ar širdgėlos slegiamą pilką kasdienybę, bet laimingą galimybę lieti iš savo širdies meilę – laisvą, tyrą, nesavanaudišką – o tai ir yra tikroji žmogaus laimė. <..>

279 psl.

<..> Visa žmogaus laimė priklauso nuo jo dvasios jėgos, nuo to aukščio, į kurį jis gali pakilti ir pažvelgti. Jeigu tavyje skamba jautri kūno ir aistrų troškimo styga – tavo svajos sklando tik virš žavių ir geidžiamų kūnų. Jeigu tavo mintis kelia tave į dvasinės meilės aukštumas ir tu jau girdi kito žmogaus širdies balsą, tai šis sąskambis atsiranda ne iš materialaus pasaulio pasirinkimo, bet veikiant tai vibracijų jėgai, kurias siunčia į aplinką tavo kuriančios širdies galia. Skrisk mintimis pas Florentietį, ir jeigu pajėgsi suvokti jo minčių ir dvasios didybę, tai jo meilė tada galės atsakyti į tavo meilę, į tavo minties poreikius ir į tavo širdies kūrybą pilkoje kasdienybėje. Kuo lengviau, kuo nuoširdžiau tavo mintys sieks susilieti su jo didžia išmintimi gyventi paprasčiausiame gerume kiekvieną mielą dieną, kuo ramesnis tu išliksi visomis gyvenimo aplinkybėmis, visuose tykančiuose pavojuose, – tuo lengviau bus tavo didžiam draugui vienytis su tavimi. <…>

306 psl.

<..> – Mažai tesuprantu moterišką grožį, – atsakiau jam, – bet manau, kad Anna – iš tikrųjų retai pasitaikanti gražuolė. Manau, kad jos širdies nepavergę vyrai nekalti, nes pavergiamos tik tos, kurios to nori. Merginamasi tik toms, kaunamasi tik dėl tų, kurios stengiasi kuo naudingiau, kuo palankiau save pateikti. Tokios kaip Anna ieško tikrosios meilės, visada pasirenka kukliausią kelią, jeigu jų neišduoda talentas ar garbės troškimas. <..>

315 psl.

<..> Tipiškas tikro išminčiaus pasirodymo žmonėse požymis – klausimų virtinė ne ilgėja, bet nyksta. Žmonių sąmonėje auga ne proto aktyvumas, bet intuicija. Pasąmonė harmonizuoja jų širdies ir proto darbą, nes išminčiaus atmosferoje kiekvienam atsiskleidžia jų pačių pasiekimų bei norų tuštybė ir iliuzija. <..>

Ištraukos iš Konkordija Antarova “Du gyvenimai” II knygos

Tarp sujauktų minčių...

Maža tyli melodija pro rūką driekias
Ašaringą rytą su smėlėtom rankom
Iš užmirštų sapnų...
Ant aukšto kalno mėtos
Širdis užmėtyta purvu.

Savom rankom ją drabsčiau,
Jau nuo senų laikų.
Pati mačiau...

Kažkas atkasti bandė
Ir visiems parodyti norėjo,
Kad tai ką aš turiu,
Dalintis, o ne gėdėti reikia.

Tokia kvaila maža esu.
Tokia kaip vabalas dėmėtas.

Kažkur žemai ant aukšto kalno,
Tarp sujauktų minčių...