Kuris?

Sapnuose aš regiu save tikrą. Nubudus skaudu prisiminti. Tūkstantis ir viena kaukė sulimpa į vieną didelę ir bjaurią. Gėlių vainikas supūva, mano akyse kirmėlės. Aš nesustodama bėgu. Nenoriu atsigręžti. Bėgu. Bėgu. Bėgu. Krentu. Bėgu. Bijau. Žudau. Slepiuosi. Jie visada nusileidžia iš dangaus. Naktį. Žinau, reikia laukti. Reikia atsigręžti ir pamačius save neišsigąsti. Visas tas šlamštas, kuris sapnuose pražysta gražiausiais žiedais, galiausiai rangosi driežais, šnypščia gyvatėmis, ropoja veidu vorais. Akimirkos beprotybė virsta kreivų veidrodžių karalyste. Pornografija. Aš karalienė. Aš savęs vergė. Aš galiu įsakyti, be nemoku. Nežinau kaip tą padaryti. Jei bandau, visuomet atsiranda Jis. Mano sargas, kuris nenori manęs paleisti. Jis padarys bet ką. Gundys, persekios, vilios, žudys. Tūkstantis ir vieną kartą. Jis niekada nenuolaidžiauja. Kartais paleidžia, bet tyko. Žaidžia. Tada skaudžiai primena. Ne aš, bet jis mano nuosavybė. Jis, tai daugiasluoksnė bjauri kaukė. Kuo mažiau sluoksnių lieka, tuo jis aršesnis. Jis nenori pasiduoti, aš atsiduoti. Todėl šis kelias toks ilgas. Todėl mums lemta mirti. Bet prisikelti lemta tik vienam. 

Kuriam?

Priešas Aš

Dažnai aš užsisvajoju apie tykią ramybę ir prieglobstį prie tavo žvilgsnio. Dažnai ir supykstu, kad to negaunu. Lyg mažas vaikas pykstu. Kartais lyg ne vaikas. Tyliai. Bet... Kodėl tyla, ramybė ir neliečiamybė manęs ilgėliau neaplanko? Kodėl, kai atrodo, jau čia pat išsvajota begalybė... viskas dingsta. 

Kas aš?

Aš tiek daug nežinau. Atrodo, tiek mažai mačiau, išgyvenau. Kiek kartų miriau?

Kodėl čia? Ar aš bloga mokinė? 

Kantrybės man trūksta. Pykčio per daug. Atimk iš manęs ir pridėk iš savęs. Meldžiu. Pasigailėk.

Tegu gailestis užuojauta pavirsta, pavydas meilėje ištirpsta

Lai kas buvo seniai, išgaruoja lyg rūkas. Kas buvo negerai, gėriu amžiams manyje atvirsta. Kibirkštis širdies kvėpuoti degdama nestoja. Su Dievo palaima tegu gailestis sau užuojauta kitiems pavirsta, o pavydas meilėje ištirpsta.

Ir visa tai kas kažkada atrodė rimta ir baugu, kas sielą mano draskė iš vidaus, šiandiena atrodo nuobodu ir menka. Juk tiek tokių yra ir bus, kuriems svarbiau savęs gailėtis ir kaltinti kitus, nei kaltinti save, o suprasti kitą neįdomu.

Todėl linkiu visiems ir tiems, kurie neieško, kurie gal kažkada pradės, ir tiems, kurie jau kelyje:

Tegu gailestis užuojauta pavirsta, pavydas meilėje ištirpsta.

Seneliui

O seneli, kad būtum buvęs man seneliu visą mano gyvenimą. Tu toks panašus į mano tėvą ir tuo pačiu taip skiriesi nuo jo.. Dabar tik tarp tų įžymių žmonių, kurie tave sveikino ir spaudė tavo seną ranką, bučiavo, ir kišo tavo parašytą knygą tau panosėn, kad pasirašytum. Tu klausei jų vardų, o mane prilyginai prie tų pačių kaip jie visi... Svetimi, politikai, aktoriai, kultūros veikėjai, šiaip tapybos meno gerbėjai, patriotai, eiliniai užklydėliai...Aš Julija, Jūsų anukė. Malonu susipažinti ir sveikinu su Gimtadieniu. O prieš tai dar spėjau paverkti. Nes toks Tu panašus į mano tėvą ir toks visai nepanašus, nes moki pasakoti linksmas istorijas, nors tau jau 90 metų, bet taip juokingai ir su tokia ironija, kokios aš pavydėsiu visą likusį gyvenimą. Ir pavydėsiu tavo kitiems anūkams ir proanūkiams, ir tavo sūnui bei dukrai ir visiems kitiems su kuriais tu bendravai, kuriuos tapei, kuriuos aprašei... Visa kita liko praeity, tolimoje ir nepakeistoje. Mūsų nebuvo, nėra ir nebus. Tik šešėliai. Maži žmogeliukai... Ir tik dabar supratau, ko man trūko, ko man reikėjo, ir kaip velniškai dabar to noriu. Noriu turėti senelį, nes jei bučiau jį turėjus, bučiau turėjus ir tėvą...

Taip paprasta ir taip.. graudu, juokinga.

Taip... Buvo juokinga, kai pasakojai siaubingai liūdnas istorijas, bet užtat su tokiu sarkazmu ir su tokiu abejingumu visiems tiems žmoniems, kurie atėjo tavęs pasveikinti. Senas esi, seneli, labai senas. Ir taip to gaila. Ir tavęs gaila, o užvis savęs pačios, kuri nemoka priimti to taip kaip tu priėmei.

Svajojau būti tavęs mokyta, tapyti geriau už tave, rašyti geriau už tave. Bet ką geriausiai išmokau, tai tik pavydėti. Tai tiek, mielas Seneli, dar norėjau pasakyti, kad naujesni tavo paveikslai gražesni. Senų nemėgau ir nemėgstu.

Tiesa, ir knygos nei vienos neperskaičiau apie tave. Nors jų turiu. Ir su parašu ir be. Gal kada perskaitysiu. Kai pasirašysi man. Tik deja, nesu drąsi kaip brolis, į svečius nekviesta neužsuksiu ir kodėl ar kas neklausiu.

*2009 09 07*

Akmenys

Pažadėtoji Žemė

Aš buvau pažadėta Tau. Tavo dykumai ir mirusiai jūrai. Visu kūnu ir siela galėjau tau atsiduoti. Tavo oru kvėpavau, senovėje gristais takais ir kalnais keliavau. Su įkvėpimu ir meile skaičiavau sekundes, meldžiausi su ašarom akyse... Mane laikei apkabinusi, glaudei ir sveikinai sugrįžus. Su rimtimi susidūrusi atmintis dabartyje atgimusi šnabždėjo mistišką istoriją. Prarastos ir sugrąžintos žemės rauda išgirdau prie sienos, kuri kadaise, turbūt seniau nei kažkada, girdėjo mano raudą jai. Dabar ir vėl išgirdo. Ir supratau kadaise jau buvau aš. Čia. Kur saulė teka kartu su mėnuliu paguosdama ten mirusius didvyrius. Aš vėl raudojau. Ir mano siela verkia dar vis. Nes palikau ten viską ką kažkada turėjau.

Savižudžių dainos diena

Aš gaudau įkvėpimą įkvėpdama prisiminimą iš senų dienų. Nors stengiuosi gyventi tik šia akimirka, bet kūryba mane visada nusineša tenai. Toli. Su tavo žodžiais ir mintimis aš kovoju. Man patinka tai.

Niūrus sekmadienis.

Kaip toje dainoje su šešėliais aš draugavau visa šį rytą. Nors saulė kaip pavasarį džiugina dalelę mano sielos. Aš mėgstu liūdesį, todėl meldžiuosi lyg tai būtų paskutinis kartas.

Sutapimai.. jie tampa neatsitiktiniai tik su Tavimi. Dievinu tą jausmą kai mano mintimis kalba intuicija. Ji gyva. Aš meldžiuosi jai. Ji kartais su manimi kalba. Tik man to maža.

Ir retkarčiais. Aš atgimstu. Tik žinau, kai mirsiu. Mirs tik mano kūnas. Mes amžini. Mane tai jaudina.