Jagadanandakaraka

Jagadananda kaaraka
jaya janaki prana nayaka

Aa….aa…
Jagadananda kaaraka
jaya janaki prana nayaka
subha swagatham priya paripalaka

Jagadananda kaaraka
jaya janaki prana nayaka
subha swagatham priya paripalaka

Mangalakaramav nee raka
dharmaniki vedhika avugaka
maa jeevaname eka pavanamavgaka

Nee palana sreekaramavgaka
sukhasanthulu sampadhalidugaka
nee rajyamu premasudhamayamavgaka

Jagadananda kaaraka
jaya janaki prana nayaka
subha swagatham priya paripalaka

Sarvabhavmuniga poorna khumbamulu swagathalu palike
rajyamoula mani dharmadevathai ragamula pade

Nalgu vedhamulu thanyathvamuna jaladhi maaru mroge
nyaya devathai sankhamoodhaga pula vana kurise

Rajamakutame vosagele navarathna kanthi nee rajanam
suryavamsha simhasanam pulakinche chese abhivandanam

Samrajya lakshmi ea padha sparsha ki paravasinche poye

Jagadananda kaaraka
aya janaki prana nayaka
subha swagatham priya paripalaka

Jagadananda kaaraka
jaya janaki prana nayaka
subha swagatham priya paripalaka

Rama palanamu kamadhenuvani kona seema chate
ramasasanamu tirugulenidani jaladhi gola chese

Rama darshanamu janma dhanyamani rayi godu telipe
rama rajyame pourulandarini neeti batalilipe

Rama mantrame tarakam bhavishyattu mukthi samthayapam
rama naname amrutham sree rama keerthanam sukrutham
ee rama chandrude loka rakshamani antharathma palike

Jagadananda kaaraka
jaya janaki prana nayaka
subha swagatham priya paripalaka

Jagadananda kaaraka
jaya janaki prana nayaka
subha swagatham priya paripalaka
mangalakaramav nee raka
dharmaniki vedhika avugaka
maa jeevaname eka pavanamavgaka
nee palana sreekaramavgaka
sukhasanthulu sampadhalidugaka
nee rajyamu premasudhamayamavgaka
jagadananda taaraka
jaya janaki prana nayaka
subha swagatham priya paripalaka

Pažiūrėk

"The meeting of twin flames is when the soul finds its other half on the path homeward, to the source.The cycle of reincarnation ends. It's the final relationship that leads to unity."

Dienos korta

Gyventi gyvenimą apie kurį nesvajojai. Priimti tai su nuolankumu. Puikybę padėti į šalį. Ar kiekvienas tai gali? Kaukes į stalčių užkišti. Nusirengti nuogai priešais veidrodį. Atsiduoti pasauliui. Nekartoti žodžių, minčių... tų pačių svetimų. Būti savimi kokia esu, ne kokia norėčiau būti. Kaip tai sunku! Ir kaip to nenoriu... Tik širdis ar protas, tai sako?

Gedulas mano sielą pačiupęs. Ak... Nors dūsauti ir verkti rimtai nebemoku...

Aš įkvėpimo negaunu, niekada ir nebuvau jo įkvėpta. Užtat apgauta savęs galėjau būti, kol melas pagavo ir jį. Dabar jis be manęs negali gyventi, kaip aš be svajonių ir laisvės. Norėdama tapti paprasta, aš tapau begaline dėlione. Turkio mėlynumas, skaidrus baltumas, violetinė ir ryški avietinė - tai sielos troškimų kalba. O ateityje geltona ir rožinė. Kvailio korta. Neišmanymas liks užmaršty. Tik kol kas su liūdesiu rašau. Nes kas teisinga nuspręsti sunku: pasiaukojimą ar laimę rinktis? Ko Dievas norėtų labiau? Išvis kas yra laimė? O meilė? Tyra ir dora. Nebeturiu ko paklausti. Širdis seniai užčiaupta. Yra kas atsako, bet protas be širdies ar gali vadintis šaltiniu?

Dangiška žydra ir alyvinė žalia - dabartinė spalva. Nuoskaudos ir nuobodulys. Užtat žydra dangaus skaistumo, tai viltis, kuri vainikuos mano sielos ramybę. Tik palauk truputį, pakentėk truputį.

Gintaro korta. Sustok dabartyje, nebekeliauk laiku į ateitį, neužstrik išgyvendama praeitį. Būk čia ir dabar. Klausykis kaip širdis plaka, išgrynindama kančią, kurioje sudek, kad mirdama prisikelti galėtum ir taptum kita.  Doresnė, sąmoningesnė, skaistesnė.

Koks jausmas tai galėtų būti?

Išlieki širdį man. Atverk duris į ramią tylą. Aš išklausysiu ir paguosiu. Jei norėsi - nieko nesakysiu. Šalia pabūsiu. Kad aitvarai, kurie mums laimė nešė, grįžtų. Dainas dainuosiu tyliai. Kartosiu tavo vardą. Sakyk ką nori - aš suprasiu. Jei panorėsi, aš nepyksiu. 

Vienatvė jausmas tyras. Bet jis be kito jausmo ar gali būti gyvas? Koks jausmas tai galėtų būti? Jei liūdesys, tada kartu sudėjus, kančia išvystų šviesą. Jei meilė? Ak, tada tai pats švenčiausias jausmas iš visų! Tada  meilė ir vienatvė turėtų būti visada kartu...

Būti kuo esi

Aš skrieju su vėju pamesdama kūną žemai. Nes man jo nereikia. Kur paukščio laisvas skrydis lydi mane ir mintimis visada šalia rodo man kelią. Virš jūrų ir marių, kalnų ir girių aš šoku, o gal dainuoju be garso. Keliauju kur kalno dvasia sveikina, akmenų laimina mane. Debesų kalnai švyti ramybe, dangaus žydrynė teikia jėgų. Man visai nebaisu. Ir niekada nebuvo. Tik tai pamiršau, bet dabar žinau, kad nėra ko bijoti. Juk baimė tai neišmanymas. O neišmanymas - sielos kančia. Aš kančią pamesiu, kuri protui tarnauja. Aš tai padarysiu, kad sielai tarnaučiau. Pamildama tai, kas atrodė baisu ir ne mano, dvasią žadinsiu. Ateik ir parodyk man kelią, kurį pažinus, nebegali nebeeiti, kurį pamačius, nebegali nebematyti. Parodyk man kelią, kuriame gali būti tuo, kuo esi ir nebūti tuo, kuo nesi.

Mano sąmoningi sapnai

Akimirka

Ilgesys kankina mane su aiškia pergale prieš mano valią. Duok akimirką išsiverkti ir ta akimirka pavirs į valandą. Valanda į visą naktį, kol naktis virs vis pasikartojančiu gyvenimu. Aš grįžtu čia kovoti su savimi. Grįžtu, kad vieną dieną nebegrįsčiau. Niekada nemaniau, kad bus taip sunku. Kažkada, matyt, ilgėjausi ir Žemės. Aš pilna liūdesio ir pykčio, nepasidalintos meilės ir neišreikštų jausmų. Iš išorės blanki kaip tuščias popieriaus lapas, viduje kaip spalvingiausias saris. Rašau, kad savo liūdesiui nors kiek ramybės paragauti duočiau. Sielai pailsėti, atsikvėpti minutėle. Ilgas kelias pas Tave juk laukia... Širdis nerimo pilna, nepasidalinto džiaugsmo, neišdainuotos mano dienos, neišmiegotos naktys. Viešpatie, pamaitink mano kūną meile, sielą ir protą ramybe. Priglausk ir būk su manim. Aš su Tavimi, visada. Suteik ašarom prasmę. Liūdesiui peno neduok.