2010 m. Rugpjūčio 18 j., 10:10
Ir štai atėjo ta nelemta diena, kuomet ji pasijuto per giliai nugrimzdusi į savo niūrų fantazijų pasaulį. Kodėl blogis, liūdesys ir kartėlis stipresnis už šviesų protą? Klausė ji Dievo, kreipėsi ir į Angelą sargą.
- Dieve, prašau nepalik manęs, suteik man stiprybės, daugiau dorybės ir saugok nuo pikto.
Kiekvieną rytą nubusdavo vis anksčiau nei vakar. Kiekvieną naktį vis dažniau sapnuodavo išdavystę, kitokį pasaulį, geidulį ir nuodėmę. Visą tą laiką paslapčia ir su liūdesiu laukė...
Laukė kol Dievas ją išduos. Ji kreipėsi į savo Angelą Danielių:
- Palik ir Tu mane, jei bešaukdama Tavęs nesugebėjau išgirsti Tavo atsaką. Palik ir nebegrįšk, tegul velniai toliau vilioja savo nebūtais burtažodžiais. Tegu svilina pėdas ir paslaptį pajuodusiais liežuviais. Akis pravirkdo... užtemdo nešvankiais keiksmažodžiais!
Vidurdienį savo maldose, ašarų kupinose akyse, pasiklysdavo minčių labirinte. Bet Dievas nepasidavė ir Angelas ne. Glostė jai plaukus. Į ausį šnabždėjo:
- Šį kartą blogis pralaimės. Aš tikiu ir Dievas tiki, o Tu pajusi vieną dieną, naktį, o gal ankstyvą rytą... džiaugsmą, tyrą meilę ir pavydo nebuvimą. Ramybę, laimę tikėjimą, stiprybę... Įkvėpimo daug turėsi, mylėsi kaip anksčiau, tave mylės. Net perteklių pajusi. Graži vėl busi iš vidaus. Tokia graži, jog išorė švytės taip pat kaip švyti laimės kupinas žmogus. Tik paslapčia tereikia Tau turėti tikėjimą ir bent mažytį norą. Kaip nenorom pasėjai blogio sėklą, taip padaryk dabar su gėriu. Nes Tavo galvoje aš Tau kartosiu šiuos žodžius, kol mano žodžiai virs Tavaisiais. Ir su laiku kaip potvynis atslūgsta, atslūgs ir tavo širdgėla. Tuomet, kaip skersvėjis staiga atklysta į namus, atvirs ir tavo mintys - užtrenks duris į blogio karalystę, atverdamos į nesibaigiančią palaimą. Tik nenustok tikėti, tereikia tiek nedaug. Jei aš Tavimi tikiu, pati tikėsi, nes aš – tai Tu, o Tu – tai aš.
