Meilė yra tikroji žmogaus laimė

256 psl.

<..> Jeigu mintis galėtų pakilti į visos visatos judėjimo erdves ir ten sugautų laisvą meilės natą, meilės, kurios neslegia iliuzinis kasdienybės supratimas, kad tai – išbandymas, pareiga ir noras kuo daugiau įsigyti asmeninių turtų bei gėrybių, – tai ten būtų galima išvysti ne liūdesio ar širdgėlos slegiamą pilką kasdienybę, bet laimingą galimybę lieti iš savo širdies meilę – laisvą, tyrą, nesavanaudišką – o tai ir yra tikroji žmogaus laimė. <..>

279 psl.

<..> Visa žmogaus laimė priklauso nuo jo dvasios jėgos, nuo to aukščio, į kurį jis gali pakilti ir pažvelgti. Jeigu tavyje skamba jautri kūno ir aistrų troškimo styga – tavo svajos sklando tik virš žavių ir geidžiamų kūnų. Jeigu tavo mintis kelia tave į dvasinės meilės aukštumas ir tu jau girdi kito žmogaus širdies balsą, tai šis sąskambis atsiranda ne iš materialaus pasaulio pasirinkimo, bet veikiant tai vibracijų jėgai, kurias siunčia į aplinką tavo kuriančios širdies galia. Skrisk mintimis pas Florentietį, ir jeigu pajėgsi suvokti jo minčių ir dvasios didybę, tai jo meilė tada galės atsakyti į tavo meilę, į tavo minties poreikius ir į tavo širdies kūrybą pilkoje kasdienybėje. Kuo lengviau, kuo nuoširdžiau tavo mintys sieks susilieti su jo didžia išmintimi gyventi paprasčiausiame gerume kiekvieną mielą dieną, kuo ramesnis tu išliksi visomis gyvenimo aplinkybėmis, visuose tykančiuose pavojuose, – tuo lengviau bus tavo didžiam draugui vienytis su tavimi. <…>

306 psl.

<..> – Mažai tesuprantu moterišką grožį, – atsakiau jam, – bet manau, kad Anna – iš tikrųjų retai pasitaikanti gražuolė. Manau, kad jos širdies nepavergę vyrai nekalti, nes pavergiamos tik tos, kurios to nori. Merginamasi tik toms, kaunamasi tik dėl tų, kurios stengiasi kuo naudingiau, kuo palankiau save pateikti. Tokios kaip Anna ieško tikrosios meilės, visada pasirenka kukliausią kelią, jeigu jų neišduoda talentas ar garbės troškimas. <..>

315 psl.

<..> Tipiškas tikro išminčiaus pasirodymo žmonėse požymis – klausimų virtinė ne ilgėja, bet nyksta. Žmonių sąmonėje auga ne proto aktyvumas, bet intuicija. Pasąmonė harmonizuoja jų širdies ir proto darbą, nes išminčiaus atmosferoje kiekvienam atsiskleidžia jų pačių pasiekimų bei norų tuštybė ir iliuzija. <..>

Ištraukos iš Konkordija Antarova “Du gyvenimai” II knygos

Tarp sujauktų minčių...

Maža tyli melodija pro rūką driekias
Ašaringą rytą su smėlėtom rankom
Iš užmirštų sapnų...
Ant aukšto kalno mėtos
Širdis užmėtyta purvu.

Savom rankom ją drabsčiau,
Jau nuo senų laikų.
Pati mačiau...

Kažkas atkasti bandė
Ir visiems parodyti norėjo,
Kad tai ką aš turiu,
Dalintis, o ne gėdėti reikia.

Tokia kvaila maža esu.
Tokia kaip vabalas dėmėtas.

Kažkur žemai ant aukšto kalno,
Tarp sujauktų minčių...

Anikei

2010 m. Balandžio 8 j., 19:14 ·

Tu tokia mažytė.
Tokia. Vis dar verti sėdėti mane ant vieno šono. Susimąstyti arba negalvoti. Kaip tyliai tyliai nematomos ašaros pasidaro matomos. Nes aš jas matau. Matau ir šypseną, ir pyktį, ir patirtį kitų gyvenimų, kuriuos nugyvenai. Kas buvai anksčiau ir kodėl dabar esi mano?
Mano.
Iš manęs. Su manim. Visada.
Tu tokia... Tokia, kurią aš myliu, tiesiog būdama. Nes esi.
Gyvenai tyliai manyje. Pažinai mano kūną. Dabar aš pažinsiu tavąjį. Mažytė mano Anikė.
Tu tokia viena ir vardas tavo vienas.
Iš manęs. Su manim. Ir visada su meile.

Aš pradedu nuo garso.

2011 m. Gegužės 14 j., 16:40

Aš pradedu nuo garso. Garso galvoje, kuris mane užvaldo. Tyliai kaip kadaise žmonės mokėdavo bendrauti su kitų mintimis. Juk kadaise mes buvome kitokie. O ateity dar busime kiti.
Tas garsas leidžiasi per septynis sluoksnius, kuriuose septyni sluoksniai dar yra. Kol pasiekia mane ir mano kūną. Idėja, mintis ir norų išsipildymas. Taip būna. Kartais, kai netingiu.
Išganymo nelaukiu. Dar ne šiandien. Skubėti. Neskubu. Nėr kur. Todėl rašau, kai mintys ir idėjos neberanda kelio.
Atgal pas Dievą. Pirmyn nuo čia.
Sunku gi kartais apie nieką negalvoti. Nes stengtis tam yra beviltiška ir kvaila. Nors... Jei ateis diena, kai mintys nebegims...

Tada ir žengsiu aš... aukštyn iš čia.

Sudie, liūdesy

2010 m. Rugpjūčio 18 j., 10:10

Ir štai atėjo ta nelemta diena, kuomet ji pasijuto per giliai nugrimzdusi į savo niūrų fantazijų pasaulį. Kodėl blogis, liūdesys ir kartėlis stipresnis už šviesų protą? Klausė ji Dievo, kreipėsi ir į Angelą sargą.

- Dieve, prašau nepalik manęs, suteik man stiprybės, daugiau dorybės ir saugok nuo pikto.

Kiekvieną rytą nubusdavo vis anksčiau nei vakar. Kiekvieną naktį vis dažniau sapnuodavo išdavystę, kitokį pasaulį, geidulį ir nuodėmę. Visą tą laiką paslapčia ir su liūdesiu laukė...
Laukė kol Dievas ją išduos. Ji kreipėsi į savo Angelą Danielių:

- Palik ir Tu mane, jei bešaukdama Tavęs nesugebėjau išgirsti Tavo atsaką. Palik ir nebegrįšk, tegul velniai toliau vilioja savo nebūtais burtažodžiais. Tegu svilina pėdas ir paslaptį pajuodusiais liežuviais. Akis pravirkdo... užtemdo nešvankiais keiksmažodžiais!

Vidurdienį savo maldose, ašarų kupinose akyse, pasiklysdavo minčių labirinte. Bet Dievas nepasidavė ir Angelas ne. Glostė jai plaukus. Į ausį šnabždėjo:
- Šį kartą blogis pralaimės. Aš tikiu ir Dievas tiki, o Tu pajusi vieną dieną, naktį, o gal ankstyvą rytą... džiaugsmą, tyrą meilę ir pavydo nebuvimą. Ramybę, laimę tikėjimą, stiprybę... Įkvėpimo daug turėsi, mylėsi kaip anksčiau, tave mylės. Net perteklių pajusi. Graži vėl busi iš vidaus. Tokia graži, jog išorė švytės taip pat kaip švyti laimės kupinas žmogus. Tik paslapčia tereikia Tau turėti tikėjimą ir bent mažytį norą. Kaip nenorom pasėjai blogio sėklą, taip padaryk dabar su gėriu. Nes Tavo galvoje aš Tau kartosiu šiuos žodžius, kol mano žodžiai virs Tavaisiais. Ir su laiku kaip potvynis atslūgsta, atslūgs ir tavo širdgėla. Tuomet, kaip skersvėjis staiga atklysta į namus, atvirs ir tavo mintys - užtrenks duris į blogio karalystę, atverdamos į nesibaigiančią palaimą. Tik nenustok tikėti, tereikia tiek nedaug. Jei aš Tavimi tikiu, pati tikėsi, nes aš – tai Tu, o Tu – tai aš.