Akimirka

Ilgesys kankina mane su aiškia pergale prieš mano valią. Duok akimirką išsiverkti ir ta akimirka pavirs į valandą. Valanda į visą naktį, kol naktis virs vis pasikartojančiu gyvenimu. Aš grįžtu čia kovoti su savimi. Grįžtu, kad vieną dieną nebegrįsčiau. Niekada nemaniau, kad bus taip sunku. Kažkada, matyt, ilgėjausi ir Žemės. Aš pilna liūdesio ir pykčio, nepasidalintos meilės ir neišreikštų jausmų. Iš išorės blanki kaip tuščias popieriaus lapas, viduje kaip spalvingiausias saris. Rašau, kad savo liūdesiui nors kiek ramybės paragauti duočiau. Sielai pailsėti, atsikvėpti minutėle. Ilgas kelias pas Tave juk laukia... Širdis nerimo pilna, nepasidalinto džiaugsmo, neišdainuotos mano dienos, neišmiegotos naktys. Viešpatie, pamaitink mano kūną meile, sielą ir protą ramybe. Priglausk ir būk su manim. Aš su Tavimi, visada. Suteik ašarom prasmę. Liūdesiui peno neduok.

Apie

Trys Pagrindiniai Tikėjimo principai:

1.Tik Meilė gali sutaikyti pasaulius, nugalėti karus, nuraminti kenčiančius ir prikelti puolusius.

Tik Meilė atveria Sąmonę ir padeda suprasti Dievą.

Tapk Meile. Būk Meile.

2.Tiesa yra viena: viskas prasidėjo ir baigsis Jame.

Žmonės smulkina Tiesą į milijardus dalelių, įsivaizduodami, kad Tiesa yra sudėtinga, kad ji negali būti tokia paprasta.

Tikėk esmine Tiesa, o ne jos dalelėmis.

Tik tada Tu įeisi į ją ir Pažinsi.

3.Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Tai Evoliucija.

Tie, kurie nori sustabdyti tai, kas nesustabdoma, nukenčia patys.

Tie, kurie bando greitinti procesą, įsivaizduodami esą dievai, – taip pat.

Todėl būk sąmoningoje Evoliucijoje ir tada Tu visada būsi ten, kur reikia, ir tada, kai tai reikalinga Tau.

Apie pasaulio sampratą: 

1. Visa ko Pradžia ir Pabaiga yra Bendroji Sąmonė, kuri Žemėje išsidalija į daugybę Tikėjimo formų, pritaikytų atitinkamai žmogaus sąmonei taip, kaip ta sąmonė pajėgia dieviškumą suprasti.

2. Dėl tos priežasties negali būti vienos religijos, viršesnės už kitas. Visos, kurios buvo įvestos per tikruosius Bendrosios Sąmonės - Dievo pasiuntinius, turi savo prasmę, kaip ir savo sąmonės kokybę atitinkančius sekėjus.

3. Dievas, arba Bendroji Sąmonė, yra visur: Dangaus kūnuose ir reiškiniuose, mineraluose ir vandenyse, augmenijoje, gyvūnuose ir žuvyse, paukščiuose, taip pat kiekviename žmoguje.

4. Daiktuose, kuriuos sukuria žmogus, yra to žmogaus, kuris juos sukūrė, sąmonė. Vadinasi, jiems jis tampa kūrėju.

5. Jeigu mokslas dar šiuo metu kažko paaiškinti begali, tai nereiškia, jog tai neegzistuoja.

6. Bendroji Sąmonė pasireiškia įvairių pasaulių sąmonėse, iš kurių materialaus pasaulio sąmonė yra pati tankiausia.

7. Būtent todėl Žemėje tiek daug nesąmoningumo, kuris ir gimdo kančią joje gyvenantiems.

8. Sąmoningumo siekis ir kasdienis vidinis darbas nusako antropoteosofo tikrąjį požiūrį ir Kelią.

Apie santykius:

1.Tėvai, Tėvynė, Žemė – tai vieni iš pagrindinių žemiškų rūpesčių, pagarbos ir meilės objektų.

2.Priimk ir mylėk tuos, su kuriais esi sujungtas bendrais karmos saitais, nes tik taip gali juos išlaisvinti.

3.Taip, kaip privalai būti teisingas sau, taip privalai būti teisingas ir kitam, nes tai geriausiai moko tikrojo Teisingumo.

4.Nesisavink nieko, kas Tau nepriklauso, – nuo daiktais iki minčių ir idėjų, jeigu Tau šito nepadovanojo.

To nepaisymas sukuria bendravimo ir supratimo, o galiausiai – gerklės problemas, ateityje.

5.Būk gailestingas tiems, kurie nesupranta ir padėk jiems suprasti, jei prašo.

Nekišk supratimo kaip maisto tam, kuris jo nenori, bet ir nedaryk jo darbų už jį.

Juos darydamas susikursi neteisingą prisirišimą, kuris atims Tau jėgas.

6.Kalbėk, kai klausia, bet atmink, kad žinojimas – tai dovana, kurios nusipelnyti galima tik sąžiningu viso gyvenimo darbu.

Todėl ir žino kiekvienas tik tiek, kiek jo atlikti darbai jam leidžia.

7.Nekalbėk tam, kuris neklausia ir dar neieško Žinojimo, nes jis dar nesuprato, kad be Meilės prie tikrojo Žinojimo neprieisi.

Todėl nesugebantiems suprasti kalbėk apie Meilę ir Dievo gerumą tam, kad siektų būti geresniais.

8.Gyvenk ir apsieik su kitais taip, kad mirties valandoje nebūtų gėda nė dėl vienos savo gyvenimo minutės, kad nė vienos jos nenorėtum keisti kitokia. 

Prastų minčių, žodžių ir darbų atpirkimas:

1. Nė viena Tavo mintis, žodis ar darbas – tiek geras, tiek blogas niekur neišnyksta, jei Tu pats jų nekeiti kitais. Tik jie tampa priežastimis, gimdančiomis pasekmes. Todėl nepraleisk nė vienos naujos savo gyvenimo sekundės: mąstyk, ką mąstai, galvok, ką sakai, ir būk atsakingas už tai, ką darai. tai tavo vienintelė galimybė atpirkti praeities nesupratimus ir realiai keisti juos supratimais.

2. Žinok ir tai, kad bet kuri Tavo mintis gimdo atsakomąją adresato mintį, pasakytas žodis gimdo to, kuriam tas žodis buvo pasakytas žodį, o atliktas darbas veda paskui save kito darbą. tai nenutrūkstama priežaščių-pasekmių grandinė, kurią sustabdyti gali tik tas, kuris sukūrė priežastį.

3. Net jeigu pagimdyta mintimis, žodžiais ar darbais priežastis atsiremia į sąmoningą adresatą, kuris supranta šį procesą, todėl jo nepratęsia, o nutraukia savimi, priežastis lieka ties ją pagimdžiusiuoju, vadinasi, anksčiau ar vėliau jam teks susitikti su tos priežasties sukurta pasekme.

4. Pagimdytą priežastį turi panaikinti savimi ją pagimdęs. Tai jo prigimtinė teisė ir galimybė, įsukant Evoliuciją. tai jis gali daryti:  a) sąmoningais ir nuoširdžiais gerais darbais; b) sąžininga malda ir savo nesupratimo suvokimu, ištaisydamas klaidas ir atsiprašydamas, jeigu šitai susiję su santykiais.  To nedarant, individo nesupratimo sukurtos priežastys pasitiks jį blogomis pasekmėmis ateityje. Šitaip jis kentės, kol supras savo sukurtą blogį ir išlaisvins jį kančioje.

5. Tik sudeginęs nesupratimų priežastį suvokimo kančioje įsižiebusioje Meilės ir Tikėjimo ugnyje tampa laisvas nuo savo sukurto blogio pasekmių.

6. Kankina kitus savo nesupratimų ydomis tas, kuris nesupranta. Atleisk jam kaip vaikui, nes jis iš tiesų dar toks tebėra. Padėk jam suprasti, tačiau netrukdyk jo Evoliucijai, prisiimdamas jo blogų darbų pasekmes sau.

7. Priimk viską, ką pasitiksi gyvenime, – tiek laimę, tiek nelaimę, – su dėkingumu ir supratimu, jog šį kartą Tu vėl pasitikai savo pagimdytos priežasties pasekmę. Kuo daugiau supratimo kasdien bus Tavyje, tuo džiaugsmingesnės bus pasekmės, pasitinkančios Tave ateityje.

Kuris?

Sapnuose aš regiu save tikrą. Nubudus skaudu prisiminti. Tūkstantis ir viena kaukė sulimpa į vieną didelę ir bjaurią. Gėlių vainikas supūva, mano akyse kirmėlės. Aš nesustodama bėgu. Nenoriu atsigręžti. Bėgu. Bėgu. Bėgu. Krentu. Bėgu. Bijau. Žudau. Slepiuosi. Jie visada nusileidžia iš dangaus. Naktį. Žinau, reikia laukti. Reikia atsigręžti ir pamačius save neišsigąsti. Visas tas šlamštas, kuris sapnuose pražysta gražiausiais žiedais, galiausiai rangosi driežais, šnypščia gyvatėmis, ropoja veidu vorais. Akimirkos beprotybė virsta kreivų veidrodžių karalyste. Pornografija. Aš karalienė. Aš savęs vergė. Aš galiu įsakyti, be nemoku. Nežinau kaip tą padaryti. Jei bandau, visuomet atsiranda Jis. Mano sargas, kuris nenori manęs paleisti. Jis padarys bet ką. Gundys, persekios, vilios, žudys. Tūkstantis ir vieną kartą. Jis niekada nenuolaidžiauja. Kartais paleidžia, bet tyko. Žaidžia. Tada skaudžiai primena. Ne aš, bet jis mano nuosavybė. Jis, tai daugiasluoksnė bjauri kaukė. Kuo mažiau sluoksnių lieka, tuo jis aršesnis. Jis nenori pasiduoti, aš atsiduoti. Todėl šis kelias toks ilgas. Todėl mums lemta mirti. Bet prisikelti lemta tik vienam. 

Kuriam?

Priešas Aš

Dažnai aš užsisvajoju apie tykią ramybę ir prieglobstį prie tavo žvilgsnio. Dažnai ir supykstu, kad to negaunu. Lyg mažas vaikas pykstu. Kartais lyg ne vaikas. Tyliai. Bet... Kodėl tyla, ramybė ir neliečiamybė manęs ilgėliau neaplanko? Kodėl, kai atrodo, jau čia pat išsvajota begalybė... viskas dingsta. 

Kas aš?

Aš tiek daug nežinau. Atrodo, tiek mažai mačiau, išgyvenau. Kiek kartų miriau?

Kodėl čia? Ar aš bloga mokinė? 

Kantrybės man trūksta. Pykčio per daug. Atimk iš manęs ir pridėk iš savęs. Meldžiu. Pasigailėk.

Tegu gailestis užuojauta pavirsta, pavydas meilėje ištirpsta

Lai kas buvo seniai, išgaruoja lyg rūkas. Kas buvo negerai, gėriu amžiams manyje atvirsta. Kibirkštis širdies kvėpuoti degdama nestoja. Su Dievo palaima tegu gailestis sau užuojauta kitiems pavirsta, o pavydas meilėje ištirpsta.

Ir visa tai kas kažkada atrodė rimta ir baugu, kas sielą mano draskė iš vidaus, šiandiena atrodo nuobodu ir menka. Juk tiek tokių yra ir bus, kuriems svarbiau savęs gailėtis ir kaltinti kitus, nei kaltinti save, o suprasti kitą neįdomu.

Todėl linkiu visiems ir tiems, kurie neieško, kurie gal kažkada pradės, ir tiems, kurie jau kelyje:

Tegu gailestis užuojauta pavirsta, pavydas meilėje ištirpsta.

Seneliui

O seneli, kad būtum buvęs man seneliu visą mano gyvenimą. Tu toks panašus į mano tėvą ir tuo pačiu taip skiriesi nuo jo.. Dabar tik tarp tų įžymių žmonių, kurie tave sveikino ir spaudė tavo seną ranką, bučiavo, ir kišo tavo parašytą knygą tau panosėn, kad pasirašytum. Tu klausei jų vardų, o mane prilyginai prie tų pačių kaip jie visi... Svetimi, politikai, aktoriai, kultūros veikėjai, šiaip tapybos meno gerbėjai, patriotai, eiliniai užklydėliai...Aš Julija, Jūsų anukė. Malonu susipažinti ir sveikinu su Gimtadieniu. O prieš tai dar spėjau paverkti. Nes toks Tu panašus į mano tėvą ir toks visai nepanašus, nes moki pasakoti linksmas istorijas, nors tau jau 90 metų, bet taip juokingai ir su tokia ironija, kokios aš pavydėsiu visą likusį gyvenimą. Ir pavydėsiu tavo kitiems anūkams ir proanūkiams, ir tavo sūnui bei dukrai ir visiems kitiems su kuriais tu bendravai, kuriuos tapei, kuriuos aprašei... Visa kita liko praeity, tolimoje ir nepakeistoje. Mūsų nebuvo, nėra ir nebus. Tik šešėliai. Maži žmogeliukai... Ir tik dabar supratau, ko man trūko, ko man reikėjo, ir kaip velniškai dabar to noriu. Noriu turėti senelį, nes jei bučiau jį turėjus, bučiau turėjus ir tėvą...

Taip paprasta ir taip.. graudu, juokinga.

Taip... Buvo juokinga, kai pasakojai siaubingai liūdnas istorijas, bet užtat su tokiu sarkazmu ir su tokiu abejingumu visiems tiems žmoniems, kurie atėjo tavęs pasveikinti. Senas esi, seneli, labai senas. Ir taip to gaila. Ir tavęs gaila, o užvis savęs pačios, kuri nemoka priimti to taip kaip tu priėmei.

Svajojau būti tavęs mokyta, tapyti geriau už tave, rašyti geriau už tave. Bet ką geriausiai išmokau, tai tik pavydėti. Tai tiek, mielas Seneli, dar norėjau pasakyti, kad naujesni tavo paveikslai gražesni. Senų nemėgau ir nemėgstu.

Tiesa, ir knygos nei vienos neperskaičiau apie tave. Nors jų turiu. Ir su parašu ir be. Gal kada perskaitysiu. Kai pasirašysi man. Tik deja, nesu drąsi kaip brolis, į svečius nekviesta neužsuksiu ir kodėl ar kas neklausiu.

*2009 09 07*

Akmenys